Artimesnė pažintis su Vengrija

BudapeštasIš oro uosto į Budapeštą,  iki vietos, kur apsistojau, atvykau jau sutemus. Taksi neėmiau ir dėl to, kad niekur neskubėjau, ir dėl to, kad norėjau jau iškarto artimiau pajusti šalies ir miesto dvasią. Važiavau autobusu, metro ir tramvajumi – visais didelio miesto transporto elementais. Atvažiavau iki pat durų, kur man ir reikėjo. Vėliau dar teko išbandyti ir traukinį – grįžimui iš Vengrijos gilumos į Budapeštą. Traukinių bilietai vien tik vengrų kalba. Savo sėdimą vietą šiaip ne taip suradau, bet, kaip paaiškėjo vėliau, ne tame vagone!

Trumpai apie Budapeštą. Tai dvimiestis, sudarytas iš Budos ir Pešto, kur vienas yra vienoje Dunojaus upės pusėje, kitas – kitoje. Iki 1873 m. tai buvo atskiri miestai. Miestams Budai ir Peštui augant, jie susiliejo ir tapo vienu miestu Budapeštu. Tai didžiausias Vengrijos miestas, kuriame gyvena apie 1,7 mln. gyventojų. Europos Sajungoje pagal dydi Budapeštas užima 9 vietą. Dunojaus upėje išvystyta laivyba galima pasiplaukioti tiek turistiniais pažintiniais laivais, tiek ir laivais restoranais. Tarp Budos ir Pešto Dunojaus upės viduryje yra Marget-Sziget sala, kuri yra puiki vieta pabėgti nuo miesto triukšmo. Saloje yra baseinas, keli restoranai, zoologijos sodas ir didelis parkas. Parkas budpeštiečių labai mėgstamas. Vakarais po darbo atrodo, kad pusė Budapešto gyventojų subėga į salą pasportuoti ir atsikratyti per dieną sukaupto streso.

Gyventojai draugiški ir malonūs. Tik išėjus iš oro uosto turėjau keblumų nusipirkti bilietą iš automatinio aparato, tačiau mergina, stovinti už manęs, pasisiūlė padėti. Visi aprašai buvo vengriški ir mano forintų aparatas kažkodėl nenorėjo priimti, o galiausiai pritrūkau 10 forintų bilietui, tai ir juos be jokio keblumų davė. Atsilygindamas daviau jai 10 lietuviškų centų. Keistas sutapimas, 10 forintų, tai  maždaug 10 lietuviškų centų (oficialiai 100 forintu = 1,27Lt).  Kainos iš pradžių psichologiškai pasirodė aukštos, nes viskas šimtais ir tūkstančiais. Bet vėliau paaiškėjo, kad jos panašios ir Lietuvoje.

Miesto architektūra didinga: didelis senamiestis, plačios gatvės, dideli namai, įspūdingi parlamento rūmai, muziejai, galerijos, pribloškiančios savo architektūra, ornamentuotomis lubomis; baseinų salės su kolonomis primena prabangius dvarus ir rūmus. Dauguma Budapešto senamiesčio daugiaaukščių (3-5 aukšųi), gyvenamųjų namų paprastai turi uždarus vidinius kiemus su dideliais įėjimais. Seniau, prieš karą, kiemai paprastai tarnaudavo kaip arklių  laikymo/”priparkavimo” vieta.

Miestas ramus ir draugiškas, daug kavinukių, daug mažų skverelių, jaučiasi subtilus dvelksmas tarp rytų ir vakarų, tarp kapitalizmo ir socializmo. Labai nustebino, jog čia žmonės dar važinėja su LADA automobiliais (žiguliais). Tiesa jų nėra daug, tačiau tikrai daugiau nei Lietuvoje. Viešieji autobusai „ikarusai“ labai primena lietuviškuosius, tik jie  nuspalvinti mėlynai. Kai kurie namai po karo dar  nerestauruoti, matosi karo ir susišaudymo liekanų, tačiau jie puikiai papildo miesto dvasią ir priduoda tam tikro šarmo.  „Žiguliai“ ir viešojo transporto autobusai primena Lietuvą prieš kokius 15 metų. Tačiau čia Budapeštas, kuris man lietuviui sukelia tam tikrus sentimentus ir nostalgijas apie netolimą Lietuvos praeitį ir artumas miestui, leidžia jaustis kaip namie. Nors iš kitos pusės Budapeštas, lyginant su Vilniumi, kai kuriais aspektais išsivystęs labiau: turi tramvajų, metro, daug teatrų, galerijų ir apskritai miestas ir jo mąstai didesni, galima rasti visko daug ir įvairaus. Turbūt Vengrija kaip ir Lietuva yra tarp Europos rytų ir vakarų, tik Lietuva daug laiko buvo Tarybų sąjungos įtakoje, o Vengrijai iš rytų taip stipriai nebuvo įtakojama. Vengrijos artimiausi kaimynai iš Rytų pusės Ukraina, o iš vakarų pusės Austrija – šios dvi skritingo rėžimo valstybės kaimynės neabejotinai prisidėjo prie Vengrijos evoliucijos.

Dar vienas įdomus faktas, kad nei viena kaimyninė šalis aplink Vengriją nekalba vengrams gimininga kalba. Jų kalba priklauso finų kalbų grupei ir yra giminga šiauriečiams: Estams, Suomiams, Švedams, Norvegams. Grįžtant teko sutikti estę, kuri Vengrijoje gilino vengrų kalbos žinias. Gal iš tikrųjų tarp Vengrų, Skandinavų ir Baltų gali būti, o gal ir yra gilesnis ryšys.

 Savaitgalį draugai, pas kuriuos buvau apsistojęs, mane išsivežė iš miesto į Vengrijos gilumą. Tai buvo tikras siurptizas, nes papuolėme į  vyndarių kaimelio Erdobenya vyno degustacijos šventę/fastivalį! Atvykome jau sutemus į atidarymo vakarėlio įkarštį. Erdobenya – tai kaimelis Vengrijos regione, kuriame pagrindinė veikla vynuogių augiminas ir vyno gamyba. Vynas ir vyndarystė neatsiejama Vengrijos kultūros ir kultūrinio paveldo dalis, turinti senas tradicijas. Artėja ruduo – derliaus nuėmimo metas ir naujo vyno gaminimas, vynogių spaudimas, todėl vynuo rūsiuose reikia paruošti vietos naujam vynui, o tai reiškia, kad reikia išgerti seną vyną!

Tam ta šventė/festivalis ir skirtas “paruošti vietos” naujam vynui. Vietiniai apie vyną tikrai išmano daug. Apie vyną jie galėtų kalbėti valandų valandas – kaip jis gaminamas, kokios vynuogės tinkamiausios, kaip gaunamas vienos ar kitos rūšies vynas, kaip atskirti gerą vyną nuo blogo ir taip be galo…  Kelios dienos gali virsti keliais menesiais, nes vyndariai priima savanorius rinkti vynuogių derlių ir jas išspaudžiant sudalyvauti vyno gaminimo procese. Bet apie tai kita kartą !..

Vengrija paliko malonų įspudį!  Čia geras klimatas, draugiški žmonės, kainos artimos mums, kultūrinis gyvenimas virte verda – viskas ko reikia. Kodėl gi nesugrįžus ir kitą kartą ?!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *