Rebefingas

 

Rebefingas (angl. rebirthing-breathwork) – tai kvėpavimo technika, kuria siekiama išlaisvinti susikaupusias emocijas, tokias kaip pyktis, baimė, liūdesys ir t.t. Šis metodas ne tik plačiai taikomas terapijoje, bet ir naudojamas siekiant asmeninio tobulėjimo, asmenybės vientisumo. Tai puikus įrankis meditacijai ir savirealizacijai.
Amerikoje, Švedijoje  ir daugelyje kitų pasaulio šalių ši metodika oficialiai pripažįstama kaip veiksminga transpersonalinės psichoterapijos atšaka, tačiau daugelis žmonių šį metodą naudoja ir kaip savęs pažinimo, tobulinimo ir savo pilno potencialo panaudojimo priemonę. Rebefingas veikia visais lygiais: fiziniu, psichiniu ir dvasiniu. Fiziniu lygiu keičiasi anglies dvideginio ir deguonies kiekio santykis kraujyje ko pasekoje tai veikia ir kitų cheminių elementų pusiausvyrą organizme, dėl to gerėja savijauta ir visų organų veikla, valosi organizmas. Rebefingas paliečia giliausius sąmonės ir pasąmonės lygius. Pasak specialistų, visi išgyvenimai, pradedant nuo apvaisinimo, „įrašyti“ į ląstelių atmintį. Kadangi jose išlieka visa, kas vyko nuo pat gimimo ir ne nuo pirmųjų ląstelių susijungimo, tai daro įtaką mūsų sveikatai ir gyvenimui. Giliai taisyklingai kvėpuojant, išeina per daugelį metų kaupęsis stresas ir pradedama sveikti. Dvasiniu lygiu rebefingas gydo sielą, nes keičiasi požiūris į gyvenimą, mintys, tikslai. Šis metodas – savęs tobulinimo procesas, skatinantis dvasingumą. Rebefingas didina gyvenimo džiaugsmą ir protinį aktyvumą, suteikia energijos ir žvalumo. Svarbiausia – teikia gyvybinės energijos, nes harmonizuoja jos tekėjimą energiniais kanalais.

 

 

 

Rebefingas tai Leonard‘o Orr‘o ilgų metų darbo rezultatas. Pavadinimas rebefingas (rebirthing-breathwork) buvo pirmą kartą panaudotas siekiant apibūdinti kvėpavimo metodą knygoje „Reberfing in the New Age“. Pradėjęs eksperimentus su kvėpavimo technikomis, jie pastebėjo, kad pacientai dažnai apibūdina prisiminimus iš savo gimimo akimirkų. Jis padarė išvadas, kad iš naujo išgyvendami gimimo akimirkas, žmonės išsigydo traumą, patirtą gimimo metu, nors tuo metu dar nebuvo susipažinęs su Kriya joga ir pranayama, jis plėtojo rebefingą tarp 1962 ir 1974 metų ir atrado, kad kvėpavimo modifikacijų praktika gali pagerinti sveikatą, psichinę būklę ir emocinę gerovę. Dažnai rebefingas painiojamas su holotropiniu kvėpavimu ir hiperventiliacija, kurioje kvėpuojama greitai, giliai ir aktyviai. Kaip terapinė priemonė, rebefingas pradėtas naudoti nuo 1974 metų. Nuo tuo laiko, šią kvėpavimo techniką, pasaulyje praktikuoja milijonai žmonių.

Rebefingo pradininkais laikomi Leonardas Orras, Sandra Ray, Denas Brule.

Pirmosios rebefingo sesijos buvo atliekamos vandenyje, siekiant sukuti sąlygas, artimas gimimo momentui. Tačiau vėliau supaprastintą variantą ir perpratus vykstančius procesus pradėta taikyti ir sausumoje. Visų rebefingo krypčių ir atmainų pagrindas yra sujungtas ciklinis kvėpavimas, kuris gali būti papildomas įvairiais elementais: atsipalaidavimu, sąmoningumu, afirmacijomis, mantromis, emocijomis ir t.t.

Jei rebefingas atliekamas klausantis kliento ir leidžiant šio proceso metu pasireikšti kliento intuicijai – pasiekiami geriausi rezultatai, nes tik pačio žmogaus sistema gali žinoti kas jam geriausia, bet dažnai tą mūsų vidinį žinojimą užgožia sąmonė – patirtis, auklėjimas, kultūrinė aplinka ir visi kiti veiksniai ribojantys laisvą pasirinkimą, kuriuos ir parodo kvėpavimas.

Iš kvėpavimo galima atpažinti, kuo žmogus gyvena, kokia jo emocinė būsena ir sveikata. Rebefingo seansą koordinuojančio instruktoriaus tikslas – išlaisvinti žmogaus kvėpavimą, kad vidinis žinojimas ir vidinė intuicija neprieštarautų žmogaus prigimčiai būti laimingu ir be vidinių prieštaravimų leistų siekti asmeninių tikslų ar juos atrasti iš naujo.
Kvėpavimo sesijos gali būti pravedamos individualiai arba grupiniuose užsiėmimuose. Vidutiniškai po 10 sesijų išsiugdo gebėjimas kvėpavimo sesiją atlikti savarankiškai.
Rebefingas gali būti atliekamas šiltame, siekiant išgyventi/suintegruoti gimimo traumą, arba šaltame – lediniame vandenyje, emociškai išgyvenant mirtį ir jos baimę.

Tai puiki priemonė:

• Turintiems fizinių negalavimų;

• „pažadinti“ prigimtinius gabumus;

• geriau save realizuoti;

• atsipalaiduoti;

• tapti laimingesniems;

• išsigydyti depresiją;

• atsikratyti įvairių baimių ir nerimo;

• įveikti nemigą;

• kai stinga jėgų ir gyvenimo džiaugsmo;

• suvokti dvasines ligų priežastis.